Dievo sumanymas kiekvienam žmogui, gyvenančiam šioje žemėje - yra išgelbėjimas nuo amžinos pražūties. Tai vyksta per dvasios atgimimą ir tapimą nauju kūriniu, ar nauju žmogumi. Tokiu, kuriam jau yra atleistos jo nuodėmės ir kuris yra šventas.

Kai dar nebuvome Dievo vaikai, ar mus reikėjo mokinti kaip daryti nuodėmes? Ar reikėjo mokinti įniršio, pykčio, neatleidimo, godumo ar pavydo? Ne, tai vyko savaime, natūraliai.
Ar mažą vaiką reikia mokinti meluoti? Kai jis ateina šokoladuota burna, o paklaustas ar valgė šokoladą, neigiamai purto galva. Ar jis buvo mokinamas kaip reikia rodyti nepasitenkinimą iš visų jėgų šaukiant, kai jam neduoda to, ko jis panorėjo. Ne, tai jame iškilo savaime. Tokia yra toji sugadinta žmogaus prigimtis.

Kaip gi taip yra su Dievo vaikais, Dievo atgimdytais tikinčiaisiais, kad mus atrodo, kad reikia mokintis teisiai gyventi, džiaugtis, mylėti? Kad tai išmokstama, turėti širdyje ramybę ir pasitikėjimą Dievu? Ar turėtume mokintis daryti gerą, ar šlovinti Dievą? jeigu žinome, kad esame atpirkti ir dėl to teisūs, visa tai turi ateiti savaime ir natūraliai taip pat!
Kaip sugadintos prigimties žmogus savaime skleidžia nuodėmę ir "kūno darbus", taip teisusi savaime spinduliuoja šventumą, meilę ir viltį. To nereikia mokintis! Mes tą jau turime Kristuje Jėzuje!

Jeremijas pranašaudamas apie Jėzų, sako: "Jis bus vadinamas šitokiu vardu: "VIEŠPATS ­ mūsų teisumas"." (23:6)

Suprantate, mes negalime remtis savo teisumu, nes niekuomet mums nepavyks būti šventais. Tačiau Viešpats yra mūsų teisumas, tai Jis padovanojo mums išteisinimą ir laisvę. Remkimės Juo išteisinančiu krauju ir matykime tą darbą, kurį Jis jau atliko mumyse ir kuo padarė mus. Suvokdami tą kuo esame, duosime vaisių. Ne pastangas ir darbus, bet Dvasios, mumyse gyvenančios, vaisius, kurie atsiras savaime vien dėl to, ką padarė Kristus.