Luko evangelijos 14 skyriuje Jėzus atskleidžia įdomių dalykų, kuriuos mes kiek primiršę mūsų laikais.
Šio skyriaus 25-35 eilutėse Kristus kalba apie sekimo Jėzumi kaina ir pateikia tris iliustracijas, arba palyginimus: apie bokštą, apie karalių, einantį į karą ir apie druską.
Man pasirodė, jog ši atkarpa turi dvi pagrindines mintis, kurios paslėptos šiose žodžiuose: "²⁶ „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, negali būti mano mokinys. ²⁷ Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys."

Čia yra dvi pusės.
Visų pirma, sekimas Jėzumi reikalauja didelio atsidavimo. Jėzaus metafora apie neapykantą artimiausiems žmonėms, nereiškia, kad reikia pažodžiui neapkęsti savo tėvų, žmonų, vyrų ar vaikų. Tačiau sekimas Kristumi reikalauja meilės, kurį viršytų visas kitas meiles, esančias šiame pasaulyje. Kai pirmoje vietoje būna Dievas, o šeima tik antroje. Žmogus, norėjęs eiti su Juo, turėjo palikti viską ir eit. Tai didelis iššūkis, kurį sunkiai vykdo šiuolaikinė krikščionybė.
Antra pusė kalba apie kryžiaus nešimą. Žmogus, sekantis Kristumi turi nešti kryžių, kitaip negali būti Jo mokiniu. Tai praktiškai vienintelis dalykas, kurį žmogus privalo turėti su savimi. Kalbant apie kryžių, reikia pastebėti Jėzaus žodžius "kas neneša savo kryžiaus..", kurie kalba apie kryžiaus priklausomybę tam žmogui. Kristus neuždeda naujo kryžiaus, kuomet žmogus ateina pas Jį, Jis kalba apie tai, kas jau priklauso tam būsimajam mokiniui.
Štai jums pavyzdys. Įsivaizduokite šeimą, kurioje auga neįgalus vaikas. Šios šeimos gyvenimas yra labai sunkus. Tėvai nebeturi laiko nei sau, nei poilsiui, nei pramogoms, - visas gyvenimas ir rutina sukasi aplink pareiga ir rūpestį savo vaiku. Ir štai, tarkime, šeimos galva tampa tikinčiu, Dievas jį pašaukia Juo sekti. Perskaitęs, kad reikia neapkęsti visų savo giminių (t.y. atsiduoti labiausiai Kristui), šis žmogus pamiršta savo žmoną, savo vaiką ir pradeda "Dievo valią", atsiduoda visas į tarnystę Jam, pamiršdamas savo gyvenimiškus įsipareigojimus, t.y. savo kryžių.. Tai nėra tinkama Dievo akyse. Nes šis tikintysis pameta savo kryžių, kas užveria jam kelią būti Jėzaus mokiniu.

Taigi neapykanta ir kryžius. Šie du dalykai būtini Kristaus sekėjui ir mokiniui.
Grįžtant prie Kristaus palyginimų, aiškėja viena labai įdomi mintis - kad žengimas į Kristaus kelią turi būti apskaičiuotas, pasvertas ir įvertintas. Žmogus, įvertinęs visus reikalavimus ir būsimąjį gyvenimą, ir ryžtingai žengęs paskui Kristų, iš tiesų vertas Jo.
Tą Jėzus pavaizduoja kalbėdamas apie bokštą ir karalių: "Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti?" ir "Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių karių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?!".

Kaip bebūtų, šiuolaikiniai mokytojai ir pamokslininkai jau pamiršo šią tiesą. Pristatydami nusidėjėliui gyvenimą su Kristumi, jie kalba apie didžiulę Dievo meilę, būsimas palaimas, klestėjimą, ramybę ir laimę žemėje bei džiaugsmą amžinybėje. O kur išmėginimai, šėtono puolimai, kova su aistromis, savo gyvenimo aukojimas, kryžiaus nešimas ir t.t.?

Savo palyginimus apie savo pasekėjus, Kristus baigia pavyzdžiu apie druską. Krikščionis stojęs į siaurą kelią ir neįvertinęs sunkumų, kuriuos jis žadą, nepaėmęs savo kryžiaus ir palikęs širdį savo namuose, yra panašus į druską, praradusią savo sūrumą ir niekam netinkančią.
"Ją išmeta laukan... Kas turi ausis klausyti - teklauso!"