LGBT judėjimas yra turbūt pagrindinis "tolerancijos" sampratos nešėjas į mases. Nors kovojame su rūkymu, alkoholizmu, narkotikais ir kitokiomis priklausomybėmis, žmogaus tam tikrų teisių gynėjai, be kita ko, stipriai gina žmogaus laisvę gyvenimo būdams, ne ką mažiau destruktyviems nei kitos socialinės problemos.
Dažniausiai čia prikištų, kad nepažįstu "tokių" žmonių, bet patikėkite - pažįstu ir daug bendrauju. Jų gyvenimo tragedijos yra sunkios ir reikalaujančios daug dėmesio, pagalbos ir supratimo.
Bet norėjau parašyti ne apie tai. Apie tolerantiškumo epidemiją. O šios mintys kilo štai iš kur. Anksti ryte, kai žmonės dar tik rinkosi į darbovietę, stovėjau ir kalbėjausi su kolege. Prie mūsų priėjo vėluojantis kolega, sveikindamasis, kaip įprasta padavė ranką man. Tuomet nutiesė ranką kolegei. Paduodama jam ranka, kolege su nuostaba pakomentavo:
"Net gi taip?"
"Žinoma, juk pas mus tolerancija visiems," - atsakė jis šypsodamasis.
Hmm.. Įdomi situacija. Prie ko čia tolerancija tokioje situacijoje? Kur elementarus mandagumas, etiketas ar lyčių skirtumų gerbimas?
Žinoma, čia tik kasdienė situacija ir visai nieko nereiškianti, bet vis dėlto tai skatina pagalvoti, jog gyvename laikais, kai mintys apie toleranciją ir įvairią lygybę taip mums peršamos per visus įmanomus medijos kanalus, kad galiausiai net nesuprantame ir neskiriame ribų kam tolerancija taikytina ir kur ji visiškai netinkama. Tai kažkokia epidemija, mėginanti visus sulyginti, ištrinti įmanomas ribas ir padaryti visus vienodais.
Nuo kada mes tapome vienodi? Nuo kada tapome robotais, kuriems instaliuotos identiškos programos, apibrėžiančias mūsų vienodas galimybes, emocijas, sugebėjimus, protą, jausmingumą ar dar ką? Nuo kada tapo nesvarbu koks tu esi, kaip gyveni, ką veiki ir kokias nuostatas turi? Nuo kada balta ir juoda tapo vienoda, nuo kada melas ir tiesa yra tas pats?
