Neseniai minėjome Velykas, Kristaus prisikėlimo šventę. Biblija rašo, kad prisikėlęs Jėzus, antrą kartą pasirodęs mokiniams, priėjo priėjo prie Tomo, kurio pirmąjį kartą nebuvo ir kuris nepatikėjo, kad Jėzus gyvas, ir pasiūlė įdėti savo pirštą į Jo žaizdas Rankose, bei šone.

Čia yra įdomus momentas. Prisikėlęs Jėzus turėjo naują šlovingą kūną, galbūt tokį patį kažkada turėjo nemirtingas Adomas, Jis galėjo judėti erdvėje, galėjo pereiti per užrakintas duris ir sienas, galėjo priimti kitokius pavidalus. Bet rankose liko skylės! Ir žinoma tos skylės yra vienas įrodymų, kad Jėzus nebuvo šmėkla, dvasia ar dar kažkas, bet kad Jis tikrai prisikėlė iš numirusiųjų savo kūne, kuriame gyveno prieš tai.Ir skylės rankose bei žaizda šone - buvo to įrodymai. Šie kūno defektai, buvo to gyvenimo palikimas ir liudijimas.

Aš mąstau apie mus. Viduramžių filosofai ir teologai dažnai žvelgė į žmogaus esybę kaip į dvilypę - kūnas yra blogis, o dvasia yra gėris. Matyt, iš čia ir kilo asketizmas ir kitokios kūno tramdymo tradicijos, kad kai kūnas silpnas, galingai reikštųsi dvasia.
Mūsų laikais teologija aiškina, kad kūnas yra taip pat svarbi žmogaus dalis, tai Šventosios Dvasios buveinė ir įrankis daryti Dievo darbus, gyva ir šventa auka aukštinti Dievo vardą..
Grįžtant prie Jėzaus žaizdų ir Jo gyvenimo įvykių pasekmių: ar mūsų šlovingas kūnas, kurį gausime atėję pas Viešpatį, taip pat bus pažymėtas mūsų gyvenimo klaidų ir pasekmių? Ar mes rūpinamės savo kūnu, ar prižiūrime, ir saugome? Juk gali būti, kad amžinybėje turėsime skyles rankose. :)
Ne, jos nebus skaudžios, ar gėdingos, bet gali būti tai bus mūsų gyvenimo pasirinkimų požymių. Arba skylės, kurias įsigijome žengiant nuodėmingais keliais, arba skylės, kurios ženklins šlovingą žengimą paskui Kristų.