mokykloje mus kasdien vertino. taip pat mus išmokė skaičiuoti, rašyti, atskirti vieną nuo kito, sudėlioti, surikiuoti į vietas pagal kategorijas. bet mažai kas tekalbėjo apie tai, kad gyvenime susidursime su visai kitais klausimais nei tie uždaviniai vadovėliuose. mes paaugę bene kasdien savęs pradėsime klausinėti „ar einu teisinga linkme?“, „vardan ko viskas?“, „ar aš išties laimingas?“ ir bus nebesvarbūs nei pažymiai, kuriais mus kažkada vertino, nei stalčiuose besimėtantys diplomai. nes tas, kuris susirinko visus būtiniausius popierėlius staigiai viską mes ir išvyks slaugyti sužeistų žirafų į Afriką, o tas, kuriam kažkada siūlė net nelaikyti egzaminų jau atrinkinės darbuotojus savo įmonei. mes dar nežinome, kad viskas pakryps būtent taip ir mes jaudinamės, nes galvojame, kad jau esame pasmerkti būti nevykėliais, arba jau esame ir amžinai liksime ponais ir poniomis šauniaisiais.

pirmoje klasėje visada būna tų švelnių mergaičių stipriai suveržtom, mamyčių supintom kasytėm. būna ir tų, kurios bendrą kalbą randa tik su neklaužadomis berniokais. ir dar būna tos, kurios tylios lyg pelytės nedrįsta kelti rankos net jei tikrai žino atsakymą. ir atrodo, kad jau tada nuspręsta, o išties, tai visos dar keliasdešimt kartų persimainys vietom ir galutinis rezultatas bus labai toli nuo pradinio. ramioji Danutė pati pirma paragaus sidro, amžinai nubalnotais keliais Gabrielė jai atskaitys pamokslą, o Greta nusikirps ilgiausias kasas ir išsiskus skiauterę. na o dar vėliau visos aišku surimtės ir sieks karjeros. 

mes keičiamės ir mus keičia. mes keisimės ir mus keis. kažkada stabtelėsime ir pasakysime sau „gana, užteks veikti pagal kitų sugalvotą planą, gana jaudintis dėl pasiekimų, gana jaustis kažkuo geresniu ir blogesniu už kitus“. tai įvyks. tik kol to nežinome, kol vertiname save pagal tai, kaip mus mato kiti, kol norime būti ir pasiekti ne dėl to, kad tikrai to norime ir ne to, ko tikrai norime, o tam, kad būtume geriausi ir to, kas mus padarytų geriausiais, tol mes mažyčiai taškeliai ir P raidelės (P - prastai) pradinuko pažymių knygelėse.

kuo ankščiau suprasime, jog gyvename sau, tuo ilgesnė laiko atkarpa bus išties nugyventa. 

yra tokių, kurie labiau jaudinasi ką pamanys kaimynas, nei ką pamanys šeimos narys. yra tokių, kurie perlips per galvas visiems kolegoms darbe, kad liktų labiau įvertinti viršininko. yra tokių, kurie susigadins sveikatą energetiniais gėrimais, kad užbaigtų visus projektus laiku. visada bus tokių, bet ar aš irgi būsiu toks?

mes nežinome Nei Kas Yra teisinga, nei kas yra geriausia. mes galime tik nujausti. bet mes vis bijome pralaimėti, būti palikti, mes supykstame ir atsukame nugaras, pasiryžame amžinai užčiaupti burnas tiems kurie mus įžeidė. o tada išgirstame, kad meilė yra atleisti, o mylinčius dieviškos jėgos apšviečia tokia skaidria šviesa, kad gyvenimas tampa pilnas prasmės, šypsenos ir mielų raukšlių akių kampučiuose. 

ir tada kažkas sujuda mumyse: nebijoti apsikvailinti; nekreipti dėmesio į kito turimą ir rūpintis savo paties vidiniu turiniu; jausti harmoniją vienatvėje ir senatvėje; neužgožti kitų ir ne nugalėti visus priešais save, o tiesiog eiti su meile. toks, tyresnis, kažkada tampa gyvenimas. gyvenimas, kuriame nėra tiek daug vietos savo bei kitų vertinimui. gyvenimas, kuriame turime laiko džiaugsmui.