„kokia aš faina..“ pasakiau sau prieš kelis metus viena sėdėdama mokyklos suole per pertrauką. tik po to pamačiau klasės draugės į mane įremtą žvilgnį, vos valdomą šypseną ir supratau, kad netyčia ištariau tai garsiai. abi prapliupom juokais nuo reginio, kurį ji ką tik turėjo matyti.
išties, labai gerai jautiesi, kai paliaupsini save geru žodžiu. pabandykite. tik žinoma, be puikybės, lengvai, su šypsena, iš širdies. nes vis dėlto, kad ir kiek kalbėtume apie tą meilę sau, apie tuos rytinius susitikimus su savimi prieš veidrodį, apie pamilimą savo esaties, bet kaip išties arti viso to esame, kai nemeluojame nei sau nei kitiems? aš pati kartais sudvejoju. galbūt todėl, jog savaip suprantu meilę ir nemeilę sau.
ką reiškia savęs nemylėti? tai reiškia, daryti viską, jog būtum kažkuo kitu, ištrinti iš savęs tai, kas tave daro tavimi vien tam, kad kažkam būtum tobulesnis. bet ilgai to nepakelsi ir vieną dieną, kai apsinuoginsi, išgąsdinsi tuos, kuriem taip norėjai įtikti. ir tada sakysi „štai, čia tikrasis aš, nebegaliu tylėti“, o tau gali atliepti „ačiū, nereikia, jaučiamės apgauti“.
ką reiškia savęs nemylėti? tai reiškia, kad tomis dienomis, kai iš rankų išslydusi sudūžta mylimiausia lėkštė ar tavo veidrodyje pasirodžiusiai žmogystai juoduoja paakiai, tu pyksti. tau nepatinka tas žmogus, kuris net lėkštės nenulaiko, tave erzina tas nuvargėlis veidrodyje, tu nepriimi savęs su savo nesėkmėmis, klaidomis, netobulumais. tu tarytum suskyli - viduje yra tas teisuolis, kuris kovoja ir pyksta ant to nevykėlio.
sykį draugas man rodė nuotraukas darytas po vieno pasisėdėjimo, kuriame visi daugino ir padaugino, o aš buvau blaiviai. prieinam tas, kur darytos jau ryte, tik nepaisant mano blaivybės, kažkodėl aš labiausiai išsitaršiusiais plaukais sumestais į kuodą. tai aišku ir sakau jam „siaubs, žmonės kaip žmonės visi, o aš baisiai atrodau, visa susivėlus..“ ir niekad nepamiršiu jis man atsakė „bet, Ona, visų pirma, normaliai atrodai, ir šiaip tai tu bent jau nesusivėlus viduj“. esu jam iki šiol dėkinga už šitus žodžius, nes o tikrai, mes tiek daug gero savy turime, tiek grožio, kurį galime puoselėti, žavesio, tvirtybės, bet susikoncentruojame į kažkokį mažmožį, išdidiname jį, pasmerkiame ir neleidžiame sau nurimti.
man itin patinka likti vienai, kur ramu. arba būti šalia tų, kurie mane pažįsta ir kuriem aš įdomi. taip gera, tokia pilnatvė. aš labai daug juokiuosi, kai būnu visiškai viena - tai kažką prisimenu, tai žiauriai juokingai kojos susipina, tai tie patys plaukai nubudus nors ženk podiumu kokia šukuosena. smagu. lygiai taip, kaip apsuptai tų, kurie mane myli ir su mano žibančiomis akimis, linksmomis istorijomis ir su nubrozdintomis kulkšnimis. myli mane, o ne kažką manyje.
turbūt banalybę dabar parašysiu, bet tikrai - stenkimės save ir kitus pamilti už tai, kokie esame, ir tik tada, su ta meile, skatinkime vieni kitus tobulėti.ir va, prisegu tą fotkę:
čyzzz netobulybeiP.S. viskas, ką aš rašau yra mano individuali patirtis ir pasaulėjauta, kuri gali visiškai nesutapti su jūsų ir tai nėra nei blogai, nei gerai.
